Midnigh Sun quotes:

Rather unimaginative. Just the barest hint of scandal. Not an ounce of horror. I‘m a little disappointed. – Edward Cullen

And yet, though her thoughts had been so clear in her odd eyes – odd, because of the depth of them; brown eyes often seemed flat in their darkness – I could hear nothing but silence from the place she was sitting. – Edward Cullen

Beneath the transient humor, I felt a strange impulse, one I did not clearly understand. It had something to do with the vicious edge to Jessica’s thoughts that the new girl was unaware of… I felt the strangest urge to step in between them, to shield this Bella Swan from the darker workings of Jessica’s mind. What an odd thing to feel. – Edward Cullen

Perhaps, though, sitting beside her, I’d be able to flush out her secrets…not that I’d ever needed close proximity before…not that I would find anything worth listening to… - Edward Cullen

Why don’t you punch through the wall while you’re at it? It would look more impressive if you did it, baby. – Rosalie Hale, Emmett Cullen.

I hadn’t realized the boy harbored any ill will towards me. This was a new development, about as recent as the girl’s arrival it seemed. Even more interesting, I found – to my surprise – that the feeling was mutual. – Edward Cullen.

I didn’t listen to whatever this made her think – I was having too much fun watching he girl check her snow chains. – Edward Cullen.

How many times did her mother drop her? – Carlisle Cullen.

I envied him more than his control. I ached for the difference between Carlisle and me – that he could touch her so gently, without fear, knowing he would never hurt her… - Edward Cullen.

Like a furious kitten, soft and harmless, and so unaware of her vulnerability. – Edward Cullen

Bite me – Edward Cullen.

The sound of my name on her lips did strange things to my body. If I’d had a heartbeat, it would have quickened. – Edward Cullen.

Right now – with her dark hair tangled and wild around her pale face, wearing a threadbare t-shirt full of holes with tatty sweatpants, her features relaxed in unconsciousness, her full lips slightly parted – she took my breath away. Or would have, I thought wryly, if I were breathing. – Edward Cullen.

Could a dead, frozen heart break? It felt like mine would. – Edward Cullen.
Could a dead, frozen heart beat again? It felt like mine was about to. – Edward Cullen.

So how was it possible that the sun was rising now, in the middle of my midnight? – Edward Cullen.

Believe me, I wanted to say. I’ve tried. Oh, and also, I’m wretchedly in love with you. – Edward Cullen.

A thrill shot through me when she spoke my name. – Edward Cullen.

I felt a powerful urge to get up and go to her side, to comfort her somehow… - Edward Cullen.

Being near her made it hard to make sense of my own thoughts. – Edward Cullen.

,, I’ll see you in class then, “I said, trying for casual again, staring down at the whirling lid. And, by the way, I adore you…in frightening, dangerous ways. – Edward Cullen.

Staring at her mouth made me feel strange. Made me want to move closer to her, which was not a good idea. – Edward Cullen.

What if it had been Bella imagining me with my arms wrapped around her fragile body? Feeling me pull her tightly against my chest and then cupping my hand under her chin? Brushing the heavy curtain of her hair back from the blushing face? Tracing the shape of her full lips with my fingertips? Leaning my face closer to hers, where I could feel the heat of her breath on my mouth? Moving closer still… - Edward Cullen.

Stop it, Mom, you’re making me blush. – Edward Cullen.

I really am trying not to be too much of an insensitive jerk, but, since that’s sort of my natural state… - Emmett Cullen.

So, Bella, I was following your scent through the woods after I left your room where I’d been watching you sleep… Yes, that would be quite the ice breaker. - Edward Cullen.

I had to kill him. I would peel him slowly apart, piece by piece, skin from muscle, muscle from bone… - Edward Cullen.

He can’t be real. I must be asleep. Maybe she’ll disappear…maybe I’ll write my number on his plate with ketchup… - The hostess.

Her lips, her skin… They looked so soft. I wanted to touch them. - Edward Cullen.

As long as I was on my way to hell – I might as well enjoy the journey. - Edward Cullen.

Twice her hand twitched toward me and then she would snatch it back. It looked like she wanted to touch me… My breath sped. - Edward Cullen.

Edward freaking CULLEN! Life is so unfair. – Jessica Stanley.

A wayward strand of her hair, slightly damp from the fog, draped across her shoulder and curled around where her collar bone was hidden by the ridiculous sweater. It drew my eyes…pulled them across the other hidden lines…
I reached for it carefully, not touching her skin – the morning was chill enough without my touch – and twisted it back into place in her untidy bun so that it wouldn’t distract me again. I remembered when mike Newton touched her hair, and my jaw flexed at the memory. She had flinched away from him then. Her reaction now was nothing the same; instead, there was a slight widening in her eyes, a rush of blood under her skin, and a sudden, uneven thumping of her heart. - Edward Cullen.

She smiled a tiny smile, and I laughed out loud, interrupting Mr. Manson’s announcements. I tried to turn the laugh into a cough, but no one was fooled. - Edward Cullen.

Must be a female thing. - Edward Cullen.

She leaned toward me, her hand cupped lightly around her throat. It drew my eye – distracted me. How soft that skin must feel… - Edward Cullen.

My hand lifted without a conscious command for it to do so. As gently as if she were made of the thinnest glass, as if she were fragile as a bubble, my fingers stoked the warm skin that covered her cheekbone. It heated under my touch, and I could feel the pulse of blood speed beneath her transparent skin.
Enough, I ordered, though my hand was aching to shape itself it he side of her face. Enough.
It was difficult to pull my hand back, to stop myself from moving closer to her than I already was. A thousand different possibilities ran through my mind in an instant – a thousand different ways to touch her. The tip of my finger tracing the shape of her lips. My palm cupping under her chin. My arms winding around her waist, holding her against the length of my body.
Enough.
I forced myself to turn, to move away from her. My body moved stiffly – unwilling. – Edward Cullen.

Twilight

Sorriukas, bet mano mintys dabar dažniausiai yra apie Twilight sagą.
Taigi, kaip jau pastebėjot (jei kas nors stebi xD), kad mano blog'e pilna daug visko apie Twilight.
;DD
Tikriausiai, tai tik blogės.
(Man tai - gerės)

Breaking Dawn quotes:

Go to your happy place, Bella. It won’t take long. (Alice)
What do vampires do for bachelor parties? You’re not taking him to a strip club, are you? (Bella)
Yeah – the party can start. The best man finally made it. (Jacob)
I tell you, if I could get rid of the voices in my head, being a wolf would be about perfect. (Jacob)
You’re monopolizing the bride. Let me dance with my little sister. This could be my last chance to make her blush. (Emmett)
You’re awfully small to be so hugely irritating. (Edward)
Oh well, I thought to myself. He was a vampire, after all. Maybe we were going to Atlantis. (Bella)
Why am I covered in feathers? (Bella)
You are making me insane, Bella. (Edward)
You are so human, Bella. Ruled by your hormones. (Edward)
The pillows all appear to have survived. (Bella)
So you seduced your all-too-willing husband. That’s not a capital offense. (Edward)
Sex was the key all along? Why didn’t I think of that? I could have saved myself a lot of arguments. (Edward)
I’ve already mangled the headboard in the other room beyond repair – maybe if we limit the destruction to one area of the house, Esme might invite us back someday. (Edward)
I wondered – would a bullet through my temple actually kill me or just leave a really big mess for me to clean up? (Jacob)
You missed the party. Princess theme. She made me wear a crown, and then Emily suggested they all try out her new play makeup on me. (Quil)
Make Bella see sense? What universe do you live in? (Jacob)
Over my pile of ashes. (Rosalie)
Did you know that ‘I told you so’ has a brother, Jacob? His name is ‘Shut the hell up.’ (Bella)
Emergency vampirization. (Jacob)
Oh, I hadn’t heard the great news. A bouncing baby boy, huh? Shoulda brought some blue balloons. (Jacob)
Shut up, Jacob. Oops, I’m sorry – I mean, shut up, most high Alpha. (Leah)
Jeez, how did anyone stand living with him? It was really too bad he couldn’t hear Bella’s thoughts. Then he’d annoy the crap out of her, too, and she’d get tired of him. (Jacob)
You know how you drown a blonde, Rosalie? Glue a mirror to the bottom of a pool. (Jacob)
What’s for breakfast? O negative or AB positive? (Jacob)
Hey, do you know what you call a blonde with a brain? A golden retriever. (Jacob)
You. Got. Food. In. My. Hair. (Rosalie)
S’not so hard to erase a blonde’s memory. Just blow in her ear. (Jacob)
Nice girl who knew cars. Wow. I stared at her face harder, wishing I knew how to make it work. C’mon, Jake – imprint already. (Jacob)
She’s going to be dazzling. (Alice)
Let’s hunt, Bella. (Edward)
That was quite graceful – even for a vampire. (Edward)
You. Me. Arm-wrestling. Dining room table. Now. (Bella)
Freaky Bella. (Jacob)
Well, well, Carlisle. You have been naughty, haven’t you? (Stefan)
Say what you want, I still think Dracula One and Dracula Two are creep-tacular. (Jacob)
You look good. Immortality suits you. (Felix)
Goodbye, Jacob, my brother… my son. (Edward)
Aro, would you ask Jane to stop attacking my wife? (Edward)
Real. Does that make me imaginary? (Jacob)

Eclipse quotes:

Edward and Alice playing chess was one of the funniest things I’d ever seen. They’d sat there nearly motionless, staring at the board, while Alice foresaw the moves he would make and he picked the moves she would make in return out of her head. They played most of the game in their minds; I think they’d each moved two pawns when Alice suddenly flicked her king over and surrendered. It took all of three minutes. (Bella)
There’s something… strange about the way you two are together. The way he watches you — it’s so… protective. Like he’s about to throw himself in front of a bullet to save you or something. (Renee)
I’m really glad Edward didn’t kill you. Everything’s so much more fun with you around. (Emmett)
Look after my heart — I’ve left it with you. (Edward)
You think I should be as forgiving as you are? We can’t all be saints and martyrs. (Jacob)
Am I the only one who has to get old? I get older every stinking day! Damn it! What kind of world is this? Where’s the justice? (Bella)
I’m a pro at weird. (Bella)
I don’t care who’s a werewolf and who’s a vampire. If Angela turns out to be a witch, she can join the party, too. (Bella)
This hostage stuff is fun. (Alice)
You can hold me hostage any time you want. (Bella) (Me too..)
Is it really so impossible to wear clothes, Jacob? (Bella)
Does my being half-naked bother you? (Jacob)
It gets easier. After a few decades, everyone you know is dead. Problem solved. (Edward)
And your chocolate fur reflects what? How sweet you are? (Sam)
How can someone so tiny by so annoying? It's a talent.(Edward, Alice)
Jasper shows up, covered in battle scars, towing this little freak who greets them all by name, knows everything about them, and wants to know which room she can move into. (Edward)
Hey, it’s the least I can do — I offered eternal servitude, remember. I’m your slave for life. (Jacob)
She is mine. I didn’t say I would fight fair. (Edward)
I punched a werewolf in the face. (Bella)
Stupid, thieving, annoying vampire! (Bella)
You truly are one frightening little monster. (Jasper)
I already know how strong you are. You didn’t have to break the furniture. (Bella)
You are the most dangerous creature I’ve ever met. (Edward)
Isabella Swan? I promise to love you forever — every single day of forever. Will you marry me? (Edward)
Bunch of vampires trying to kill you. The usual. (Jacob)
Kiss me, Jacob. Kiss me, and then come back. (Bella)
I just beheaded and dismembered a sentient creature not twenty yards from you. That doesn’t bother you? (Edward)
He’s like a drug for you, Bella. I see that you can’t live without him now. It’s too late. But I would have been healthier for you. Not a drug; I would have been the air, the sun. (Jacob)
Go play with Edward. I have to get to work. (Alice)

New Moon quotes:

Well, Gran, you might have noticed that my boyfriend glitters. It’s just something he does in the sun. Don’t worry about it… (Bella)
I have to step out for a second. Don’t do anything funny while I’m gone. (Emmett)
Edward stood over me, still protective, still not breathing. (Bella)
Which is tempting you more, my blood or my body? (Bella)
I don’t care! You can have my soul. I don’t want it without you—it’s yours already! (Bella)
It will be as if I’d never existed. (Edward)
No, I don’t think she’s hurt. She just keeps saying ‘He’s gone.’ (Sam)
Forbidden to remember, terrified to forget; it was a hard line to walk. (Bella)
They’re just cliff diving, Bella. Recreation. La Push doesn’t have a mall, you know. (Jacob)
Sometimes you’re a little strange, Bella. Do you know that? (Jacob)
It’s hard to believe I’m two years older than you. You make me feel like a dwarf. (Bella)
Why are you apologizing for bleeding? (Jacob)
Bears don’t want to eat people. We don’t taste that good. Of course, you might be an exception. I bet you’d taste good. (Jacob)
I’m in the mood for action. Bring on the blood and guts! (Bella)
I told him you were planning to corrupt my youthful innocence. (Jacob)
Do you honestly expect me to remember where all my scars come from? (Bella)
I’m surprised they left you behind. Weren’t you sort of a pet of theirs? (Laurent)
Well, I’m so sorry that I can’t be the right kind of monster for you, Bella. I guess I’m just not as great as a bloodsucker, am I? (Jacob)
Who’s afraid of the big, bad wolf? (Jacob)
Well, the wolf’s out of the bag now. (Embry)
So, you’re the vampire girl. (Emily)
Why does everyone keep doing that to me? I don’t smell! (Bella)
You smell just exactly the same as always. So maybe this is hell. I don’t care. I’ll take it. (Edward)
They have a name for someone who smells the way Bella does to me. They call her my singer—because her blood sings for me. (Edward)
If I was in hell, you wouldn’t be with me. (Bella)
Well, I’m nearly a hundred and ten. It’s time I settled down. (Edward)
I’m already grounded! Why do you think I haven’t been down to La Push to kick your butt for avoiding my phone calls? (Bella)

Twilight quotes:

Once people start throwing wet stuff I go inside. (Bella)
Stupid, shiny Volvo owner. (Bella)
I decided as long as I was going to hell, I might as well do it thoroughly. (Edward)
What if I’m not a superhero? What if I’m the bad guy? (Edward)
Stupid, unreliable vampire. (Bella)
Do I dazzle you? (Edward)
Your number was up the first time I met you. (Edward)
I hear voices in my mind and you’re worried you’re the freak. (Edward)
About three things I was absolutely positive. First, Edward was a vampire. Second, there was part of him — and I didn’t know how potent that part might be — that thirsted for my blood. And third, I was unconditionally and irrevocably in love with him. (Bella)
Hadn’t you noticed? I’m breaking all the rules now. (Edward)
This truck is old enough to be your car’s grandfather-have some respect. (Bella)
So what you’re saying is, I’m your brand of heroin? (Bella)
And so the lion fell in love with the lamb…What a stupid lamb. What a sick, masochistic lion. (Edward, Bella, Edward)
Are you still faint from the run? Or was it my kissing expertise? (Edward)
Take it easy — my truck is a senior citizen. (Bella)
Bring on the shackles — I’m your prisoner. (Edward) (Oh yeah, I wish I could do that. : S )
Yeah, it’s an off day when I don’t get somebody telling me how edible I smell. (Bella)
Alice had a little bit too much fun fabricating evidence. (Edward)
I can’t always be Lois Lane. I want to be Superman, too. (Bella)
Twilight, again. Another ending. No matter how perfect the day is, it always has to end. (Edward)

Memėlendėriai.

Gal kas žinot kas memėlendėriai yra?
;DD
Rimtai...
Internete ieškau, bet nerandu.
: SS

TWILIGHT.
!!!
Agh.
Sorriukas, kitokių minčių nebeturiu.
:]

Just wanted to let you know that it hurts when you act with me like that.
I know you don't really care, but still...
I hope you'll read this.
:]]
Yeah, whatever.

Justė pajuto pavasarį.
Pajuto kątik,
Kai saulė apšvietė jos akis.
Kai saulės spinduliai palietė jos odą.
Kai išgirdo paukštelių čiulbėjimą ir panoro išeiti į lauką.
Kai pamatė augalus, bandančius busti iš po žiemos.
Kai pajuto skausmą ir prisiminė koks kartais žiaurus pavasaris.
:]

Need Help.

Help me to forget something.
Don't ask what.
Don't ask why.
Just help me by talking with me and don't let me be alone.
'Cause then I remember it.
:]

Aš esu pabėgusi iš X-Men'ų, pasak Ernesto.
Nes mano akys skirtingos (Dešinėje akyje yra taškelis, kurio kairėje nėra) ir jos keičia spalvą (Nuo žalios ryte iki rudos vakare).
:]]

Šeštadienį sužinojau, kad mano Tifa - Tifas.
: DDD

Hm.
Aprašysiu dieną, kurią geriausiai prisimenu.
Tai buvo penktadienis.
2009-03-20
Rytas, kaip visada buvo sunkus.
Vos atmerkiau akis, nes skaitymas iki antros mane nuvargino.
Skaičiau ne ketvirtadienio į penktadienį naktį, bet vis tiek trūko miego.
Gaš, nieko negaliu padaryti, kad man skaityti reikia.
Anyways...
Atsikėliau ir kaip visada viską paskubom darom.
Tifos nespėjau pašert, kaip visada.
Po kelių minučių mamos rėkimo ji nusiramino ir sutiko ją pašerti.
Nepamenu ką per pam veikėm, tik atsimenu, kad rašėm chemijos kontrolinį, kuris nebuvo laaaabai sunkus.
Turėčiau devynis gauti.
Per geografiją kaip visada nieko neveikėm, nes kai kurie žaidė, o aš lietuvių su Greta mokinausi.
Ji tuo metu mokinosi geografijos olimpiadai.
Taigi, prieš nuskambėjus skambučiui išėjau užsiregistruoti (savo pačios mokykloj! Keistai.) lietuvių rajoninei olimpiadai.
Oh oh.
Ką prisiminiau.
Lukenskienė prieš biologiją man palinkėjo sėkmės.
;D
Tai vat...
Užsiregistravau ir nuėjau į salę žiūrėti/klausyti koncerto.
Padainavo, pasakė eiles ir pan.
Ir gale Mantas dainavo.
Salė pradėjo šnabždėtis
"Kas jis toks? Aš jį kažkur mačau.. Oo..."
ir pan.
Visi maždaug tyliai, tik dvi garsiai.
Manau, pusė salės girdėjo.
Taigi, nuėjau į 210 kabinetą, atsisėdau į 12 numeriuku pažymėtą vietą ir laukiau.
Kiti nežinojo, kad pagal sąrašą reikia, tai susėdo bet kur.
Atsimaišė vėliau ir ok buvo.
Polonskienė prižiūrėjo mus.
Nelabai sunkus buvo, tik nežinojau, kas sentencijos yra ir kokios meninės išraiškos panaudotos.
Dar nemažai klaidų ir šiaip pridarius būsiu, bet ai...
Ėjau namo kai staiga išgirdau
"Juste!"
Agnė mane kvietė.
Nuėjau pas ją, palaukiau gal pusvalandį ar daugiau, kol ji "apsitvarkys" ir ėjom pasivaikščiot.
Užėjom pas mane, pasidėjau kuprinę ir ėjom iki Ringovės piliakalnio.
Eidamos juokėmės, kūrėm pasaką po vieną žodį.
xD
Geras ten buvo.
Užlipus iki saulėtekio, aš pradėjau jai pasakoti apie "New Moon".
Papasakojau, kad ir kaip sunku man viską tvarkingai pasakyti buvo.
Nors ir netvarkingai buvo.
;D
Pafotografavom dar.
Su Aukse pakalbėjom.
Gera ji.
Labai miela.
Šviesi tokia.
:]
Kai parėjau namo, atsisėdau ir apie pusvalandį nejudėjau.
Prie kompo, žinoma.
Juk reikia Eclipse skaityti.
Kojas skaudėjo.
Kažkaip keistai ėjau, bet beveik niekas nematė, nes mažai vaikščiojau.
Ir niekam nerūpėjo.
Skaičiau iki trijų, kiek pamenu.
^^

Jis įdėmiai, skvarbiai mane stebėjo, bet giliai akyse slypėjo linksmumas. Atrėmė delnus į visureigį abiejose mano galvos pusėse ir pasilenkė, priversdamas mane atsiremti į dureles. Tada palinko dar arčiau, jo veidas buvo vos už kelių centimetrų nuo manojo. Nebeturėjau kur trauktis.
-Na, - sušnabždėjo jis, ir nuo jo kvapo sutriko mano mąstymas, - tai dėl ko būtent tau neramu?
-Hm, ėė, kad atsitrnksim į medį... - sunkiai nurijau seiles,- ...ir žūsime. Ir dar darosi bloga.
Jis tvardė šypseną. Tada palenkė galvą ir šaltomis lūpomis švelniai palietė man duobutę po kaklu.
-Ar vis dar bijai? - sumurmėjo man prie odos.
-Taip, - bandžiau susikaipti. - Kad atsitrenksime į medį ir kad mane supykins.
Jis nosimi perbraukė man kaklą iki smakro. Nuo jo šalto alsavimo kuteno.
-O dabar? - šnabždėjo jo lūpos prie mano žandikaulio.
-Medžiai, - žiopčiojau. - Pykina.
Jis pakėlė galvą ir pabučiavo mano akių vokus.
-Bela, juk nemanai, kad iš tikrųjų galėčiau atsitrenkti į medį, ar ne?
-Ne, bet aš galėčiau. - Mano balse nebeliko tvirtumo. Jis suuodė lengvą pergalę.
Lėtai ėmė bučiuoti mano skruostą, prie lūpų kampučio sustojo.
-Negi leisčiau medžiui tave sužeisti? - Jis lūpomis vos juntamai perbraukė mano virpančią apatinę lūpą.
-Ne, - sukuždėjau. Žinojau, kad turėjau dar vieną stiprų arumentą, bet negalėjau jo ištarti.
-Matai, - pasakė jis savo lūpomis liesdamas manąsias. - Nera ko biojti, tiesa?
-Ne, - atsakiau pasiduodama.
Tada jis beveik šiurkščiai sugriebė mano veidą ir stipriai mane pabučiavo, priglaudė savo tvirtas lūpas prie manųjų.

--Stephenie Meyer ,,Saulėlydis''

Neįtikėtina kaip mane paveikia knygos ir anime.
Tad, jei norit su manim romantiškai (ar pan xD ) pakalbėti, rašykit po to, kai baigiau skaityti/žiūrėti.
;DDD
Gah.
Po Saulėlydžio dar ilgai mano nuotaika bus tokia.
^^
<33

Mano ir mamos pokalbis.

-Tik nesivalkiok iki nakties.
-Kur? Kirpykloj?
-Ai.. Ir vėl pamiršau.

;DD

Lėlė.

Ji sėdėjo ant suoliuko ir žiūrėjo į tvenkinį.
Jos žalios akys stebėjo kaip antys pešasi dėl duonos gabalėlio.
Saulės šviesoje jos rudi plaukai žibėjo lyg deimantas.
Ji atrodė tarsi lėlė.
Lėlė, kurios liesti negalima.
Visi žinojo šią "taisyklę" ir visi jos laikėsi.
Ji eidavo namo viena, mokykloje vaikščiojo viena, klasėje sėdėjo viena.
Visi pavydėjo jos grožio ir proto.
Jei kas nors su ja pradėdavo kalbėti, ji žiūrėdavo tiesiai į akis ir niekas neglėdavo pakęsti jos žvilgsnio.
Atrodė, kad ji permato tave kiauriai.
Štai kodėl niekas nenorėjo liesti šios tobulos lėlės.
Net suaugę vengdavo su ja bendrauti.
Ir ji neturėjo nieko prieš tai.
Jai patiko ramybė.
Valandų valandas ji sėdėdavo ant suoliuko ir mėtydavo antims duoną.

Vieną dieną į jos klasę atėjo naujokas.
Jis buvo tvarkingas ir gana simpatiškas vaikinas.
O jo akys...
Jos buvo tokios žydros ir šiltos, kad negalėdavai atitraukti nuo jų akių.
Jis buvo labai draugiškas ir iškart susirado draugų.
Visi jį mėgo ir jam tai patiko.
Jis mėgo šurmulį ir jam nepatiko būti vienam.

Iškart po pamokų jis su būriu draugų ėjo apžiūrėti miestą.
Šis miestas jam jau buvo pažįstamas, tačiau jis nenorėjo atsakyti tokiems nuoširdiems kitų prašymais padėti.
Visų pirma jie apėjo muziejus ir kitas įžymias vietas.
Ir po kurio laiko priėjo parką.
Jis buvo mažas ir niekuo neišsiskiriantis.
Viduryje buvo tvenkinys, kuriame visada buvo bent kelios antys.
Ten jis pirmą kartą išvydo ją.
Ji sėdėjo ant suoliuko ir kaip visada mėtė duonos gabaliukus antims.
-Ei, kas ji? - paklausė savo draugų.
-Ten Izabela. Ji iš mūsų klasės. Ji visuomet po pamokų čia ateina ir stebi antis, - atsakė vienas. - Ji yra labai graži, tarsi lėlė, tačiau niekas nenori su ja bendrauti.
-Kodėl? - paklausė jis.
-Apie ją sklando legendos. Pasakojama, kad tik pažvelgus į tavo akis, ji sužino visą tavo gyvenimo istoriją. Ir jos žvilgsnis... Tikrai nėra malonus... Atrodo, kad ji skaito tavo mintis... Niekas negali iškęsti jos žvilgsnio. Net mokytojai su ja vengia bendrauti.
-Man tai atrodo kvailoka, - nusijuokė jis.
-Gal taip, o gal ir ne. Na, eime. Dar daug ką turime tau parodyti.
Ir visi nuėjo.
Eidamas jis žiūrėjo į ją, sėdinčią ir lesinančią antis.

-Viso.
-iki rytojaus, - atsisveikino jis.
Saulė jau buvo pradėjusi leistis.
Saulėlydis buvo tikrai gražus.
Jis ėjo pro tą patį parką.
Ir pamatė ją, sėdinčią ant suoliuko.
Jis priėjo prie jos.
-Sveika, - nusišypsojo. - Mano vardas Martynas, bet gali vadinti tiesiog Marčiu. Tu Izabela, taip?
-Taip. Malonu, - ji atsisuko ir pažvelgė jam tiesiai į akis.
Ji tikėjosi, kad jis nusisuks kaip ir kiti, tačiau jis žvelgė tiesiai jai į akis ir net neketino nusisukti.
Jis buvo kitoks.
Jo akys buvo tarsi atsparios jos šaltumui.
-Žinai, girdėjau daug kvailų pasakojimų apie tave, - nusijuokė jis. - Na, kad tu skaitai mintis ir panašiai.
-Taip, daug kas taip apie mane pasakoja. Tačiau mano protas nėra tiek išsivystęs, kad aš sugebėčiau tai, - pasakė ir numetė duonos gabalėlį antims.
Jos pradėjo klegenti ir peštis.
-Gal numesk dar vieną? Jos tuomet nebesipeš, - pasiūlė Martynas.
-Jos turi išmokti, kad jei nori išgyventi, turi kovoti. Gyvenimas nėra rožėmis klotas, - atsakė ji
-Taip... Bet jos juk nėra vienos. Juk antys plaukioja būriais, tiesa? - paklausė jis.
-Ne visos. Atsiranda ir tokių, kurias išmeta iš būrio. Tuomet joms reikia gyventi vienoms ir kovoti dėl išlikimo, - paaiškino ji.
-Tačiau jos gali susirasti kitą būrį, ar ne?
-Ne. Apie jas pasklinda įvairių gandų, istorijų ir kitos nenori jų prisileisti.
-Ar taip atsitiko ir tau? - netikėtai paklausė jis.
Ji sutriko ir nežinojo ką atsakyti.
Stojo tyla.
-Tyla kartais pasako daugiau nei žodžiai, - ištarė jis ir atsistojo. - Na, iki. Man jau laikas namo.
-Viso, - atsisveikino ji.
Ji dar kartą pažvelgė jam į akis, tarsi ištiesų mėgindama perskaityti jo mintis.
Tačiau jis nusišypsojo ir nuėjo.

Kitą dieną atėjęs į klasę jis pamatė ją sėdinčią prie lango ir stebinčią voveraitę, laipiojančią medžiais.
-Tau patinka ne tik antys, bet ir voveraitės? - nusišypsojo jis.
Ji atsisuko į jį ir palinkčiojo galva.
-Žinai, vakar pagalvojau... Gal norėtum šiandien po pamokų su manimi pasivaikščioti? - paklausė jis.
-Na... Gerai.
Ir nuskambėjo skambutis.
Per pertraukas jis kalbėjo su ja.
Jam tikrai patiko su ja bendrauti.
Ji buvo kitokia nei visos.
Protingesnė, labiau išsilavinusi.
Niekas negalėjo patikėti, kad ji su juo kalba.
O tuo labiau, kad jis nuo jos nenusisuka, o žiūri tiesiai į akis.

Iškart po pamokų jie išėjo drauge.
Jie vaikščiojo po miestą ir kalbėjo.
Kalbėjo apie viską, kas tik šaudavo į galvą.
Ji niekuomet nėra taip ilgai su kuo nors bendravusi.
Iš jos žvilgsnio matėsi, kad jai tai patinka.

Atėjus vakarui, jis palydėjo ją namo.
-Na, tai viso... - atsisveikino jis.
-Labanakt, - atsakė ji.
Ji pažvelgė jam tiesiai į akis.
Tas žvilgsnis...
Jis buvo kitoks.
Šiltas...
Ir lyg kažko klausiantis.
Ji jau ruošėsi nusiukti ir eiti namo, kai staiga jis priartėjo prie jos ir pabučiavo.
Ji jautė jo šiltą alsavimą ir širdies plakimą.
Jam atsitraukus, iš nuostabos ji nežinojo ką sakyti.
Jis tiesiog nusišypsojo ir nuėjo.

Į mokyklą ji atėjo kaip visada.
7:45.
Visi buvo įpratę ir žinojo, kada ji ateina.
Tačiau šįkart ji buvo kitokia.
Ji apžvelgė klasę.
Martynas sėdėjo netoli jos suolo ir jau laukė jos.
Ji priėjo, nusišypsojo ir pradėjo su juo kalbėtis.
Tai buvo tikrai keistas reginys kitiems.
Ir jos žvilgsnis...
Jis buvo pasikeitęs...
Šiltesnis.

Pirma priežastis: nukrito nuo sofos, siekdama pizdabolo kamuoliuko.
Antra priežastis: gavo į pilvą iš pizdabolo kamuoliuko.
Trečia priežastis: gavo į koją iš pizdabolo kamuoliuko.

2009.03.10

Tikrai smagi diena buvo.
Buvom tik dvejose pamokose. ;D
Kitas praleidom salėj "dainuodamos".
;DD
Ir sakė, kad gražiai padainavom.
Kažkaip nelabai tikėtina, bet...
;DD
Net Lukenskienė pasakė, kad gražiai.
;ooo
Nors kai dainavom, tai veidas nekoks buvo.
Apie Birmanaitę net nekalbu...
: DD

Ačiū:
Mantui, už tai kad pagrojo.
Birmanaitei, kad kankinosi su mumis.
Visom klasiokėm (ypač Agnei), kad smagi diena buvo.
Ignui, Mantui, Tomui, Vyteniui už jų "dainavimą".
Daumantui, už dainavimą.

Tomui ir Dovilei, už ženkliukus.

Visiems, kas sakė, jog mes gražiai dainavom.

: DDD
Mwahahaha.

omG omG.
;ooo
ŠUNVAMPYRIAI.!!!
Jie mėgsta gerti šiltą kraują ir dėl jų mūsų salės grindys girgžda.
omG.

(Kam reikia, tas supras. ;DDD )

I wanna be the girl
He gives his hoodie
To wear && cuddles up
Next to when it's cold,
He'll be the one who
Comes up behind me,
Wraps his arms around
My waist, catches me off
Guard && whispers you look
Beautiful.

Justės ir Tomuko pokalbis apie miegą.

[9:26:07 PM] Mr. Nobody: :> isvis as nesuprantu,kam tas miegas skirtas ;D
[9:27:24 PM] Justė - The Rawr One.: Kad pailsėtum. ;D
[9:27:39 PM] Justė - The Rawr One.: Man, pvz, patinka miegoti.
[9:27:43 PM] Justė - The Rawr One.: ;D
[9:29:10 PM] Mr. Nobody: man patinka guleti :>
[9:30:07 PM] Justė - The Rawr One.: Aha, gulėti irgi smagu. ^^
[9:30:59 PM] Mr. Nobody: bet uzknisa :]
[9:32:31 PM] Justė - The Rawr One.: Kodėl?
[9:33:21 PM] Mr. Nobody: atsibosta ;D
[9:51:53 PM] Justė - The Rawr One.: Nea. ;D
[9:53:42 PM] Mr. Nobody: tau neatsibosta :> bet ne man
[9:55:15 PM] Justė - The Rawr One.: Nors...
[9:55:30 PM] Justė - The Rawr One.: Ir man atsibosta
[9:55:54 PM] Justė - The Rawr One.: Norisi ką nors veikti. ;D
[9:56:02 PM] Mr. Nobody: :D
[9:56:35 PM] Mr. Nobody: pvz guleti ;D
[9:58:33 PM] Justė - The Rawr One.: Nea ;D
[9:58:58 PM] Mr. Nobody: miegoti ;D
[10:00:28 PM] Justė - The Rawr One.: Nea. Ką nors kitką. ;D
[10:01:51 PM] Mr. Nobody: ka ? ;o
[10:02:21 PM] Justė - The Rawr One.: Nžn. Ką nors. ;D
[10:02:48 PM] Mr. Nobody: tai as jau pasakiau ka :D
[10:03:15 PM] Justė - The Rawr One.: Ne miegoti, nu. ;D
[10:09:19 PM] Mr. Nobody: guleti :D
[10:10:04 PM] Justė - The Rawr One.: Tai juk apie gulėjimą šnekam ;D
[10:11:09 PM] Mr. Nobody: na tai guli ant sono,ir atsiguli ant nugaros ;D
[10:13:19 PM] Justė - The Rawr One.: xD
[10:15:36 PM] Mr. Nobody: tai yra veiksmo pakeitimas ;D
[10:16:30 PM] Justė - The Rawr One.: Bet aš ne apie pakeitimą kalbu. ;D
[10:16:54 PM] Mr. Nobody: o apie ka ? ;DD
[10:17:46 PM] Justė - The Rawr One.: Apie visiškai kitką veikti. ;D
[10:18:58 PM] Mr. Nobody: na tai tas pakeitimas yra beveik visiskai kitas veiksmas xD
[10:19:19 PM] Justė - The Rawr One.: Man ne ;D
[10:19:48 PM] Mr. Nobody: as neklausiau ar tau ne ;d
[10:20:11 PM] Justė - The Rawr One.: Tai? ;D
[10:20:40 PM] Mr. Nobody: tai.. :D
[10:22:57 PM] Justė - The Rawr One.: Kas? ;D
[10:24:15 PM] Mr. Nobody: m? xD
[10:25:18 PM] Justė - The Rawr One.: Ką? ;D
[10:26:14 PM] Mr. Nobody: a? :D
[10:26:40 PM] Justė - The Rawr One.: Apie ką mes čia? ;DD
[10:28:20 PM] Mr. Nobody: nezinau (rofl)
[10:29:55 PM] Justė - The Rawr One.: xD

Please, get out of my head...
I'm begging you...

Ar negalėčiau būti aš tas balsas, kurio tu laukei girioj pasiklydęs?

Dr. House

Dr. Gregory House: Fine. I'll ask one of my other friends.
Dr. Wilson: Huh...
Dr. Gregory House: What? You're saying I've only got one friend?
Dr. Wilson: Uh... and... who...?
Dr. Gregory House: Kevin. In bookkeeping.
Dr. Wilson: Okay, well, first of all, his name's Karl...
Dr. Gregory House: I call him Kevin. It's his secret friendship club name.

Dr. Robert Chase: She was fine two hours ago.
Dr. Gregory House: If by fine you mean bleeding profusely out of every orifice, then yeah, I believe you.

Dr. Robert Chase: She was fine two hours ago.
Dr. Gregory House: If by fine you mean bleeding profusely out of every orifice, then yeah, I believe you.

[about Cuddy]
Dr. Robert Chase: You two are just too nasty to each other not to have been... nasty.
Dr. Gregory House: Hey, I can be a jerk to people I haven't slept with. I am that good.

Dr. Cameron: Twelve-year-olds don't have sex.
Dr. Gregory House: Their mistake.

Dr. Wilson: At least I try.
Dr. Gregory House: Well, as long as you're trying to be good, you can do whatever you want.
Dr. Wilson: And as long as you're not trying, you can say whatever you want.
Dr. Gregory House: So between us we can do anything. We can rule the world!

Dr. Gregory House: McPhearson? Horrible doctor, I heard he tortured kittens.
Dr. Lisa Cuddy: No, McDonald.
Dr. Gregory House: Oh, McDonald? Wonderful Doctor, loves kittens

Dr. Cameron: [discussing a patient's diagnosis] What about sex?
Dr. Gregory House: Well, it might get complicated. We work together. I am older, certainly, but maybe you like that.
Dr. Cameron: I meant maybe he has neurosyphilis.
Dr. Gregory House: Heh, nice cover.

Dr. Wilson: Did you know your phone is dead? Do you ever recharge the batteries?
Dr. Gregory House: They recharge? I just keep buying new phones.

Dr. Cameron, Dr. Eric Foreman, Dr. Robert Chase: [speaking about patient's symptoms] We've got rectal bleeding.
Dr. Gregory House: What, all three of you?

Dr. Wilson: Just looking at you hurts. I'm going to order up some extra pain medicine.
Dr. Gregory House: I love you

Dr. Lisa Cuddy: Have you even interviewed anybody?
Dr. Gregory House: You test-drive a car before you buy it, you have sex before you get married. I can't hire a team based on a ten-minute interview. What if I don't like having sex with them?

Dr. Gregory House: I don't need a team.
Dr. James Wilson: You were bouncing ideas off a janitor.
Dr. Gregory House: And solved the case!

Dr. James Wilson: You stole my patient.
Dr. Gregory House: You kidnapped my guitar.
Dr. James Wilson: Give him back.
Dr. Gregory House: Only when you give her back.
Dr. James Wilson: It's a she?
Dr. Gregory House: Well, it's certainly not a dude.
Dr. James Wilson: It's a guitar! You took a human being!
Dr. Gregory House: Now who doesn't have a sense of humor?

Dr. James Wilson: [House and Wilson searching the patient's home] What does the diary say?
Dr. Gregory House: It's basically a list of her sexual encounters. Boys, girls, vibrating appliances.
Dr. James Wilson: If it was, you'd be quoting, not summarizing.

Visi skirtingai mąsto, bet aš teisingiausiai.
:)

Šiandien su Greta Centuke radom medūzų gaudyklę.
Ir medūzų išimtuvą.
Rr.
:)

Stupid World of Warcraft.
The worst game ever.
I hate it.
:)
Yeah, whatever.

*Don't cry*
*Don't cry*
*Don't cry*

Like anyone cares...
:))

Question - Why do you care?
Answer - Cuz I care.
Real answer - Cuz I still can't be without you.
:))

Apie Justę. :]

ENFP tipas

ENFP tipo žmonių požiūriu, bet koks įvykis turi tam tikrą, atvirą ar paslėptą, prasmę. Puikiai jausdami kitų žmonių motyvus, ENFP turi talentą žiūrėti į gyvenimą kaip į įdomią dramą, kupiną galimybių pasireikšti tiek gėriui, tiek blogiui. Šį charakterio tipą turi tik apie 5 procentai visų žmonių, tačiau šio tipo žmonės dėl itin didelio poveikio kitiems paprastai yra labai įtakingi. ENFP stengiasi būti autentiški, dažnai netgi specialiai stengdamiesi veikti spontaniškai – ši savybė dažnai yra nesunkiai perprantama ir gerai įvertinama ir kitų žmonių. Vis dėlto, tai iš dalies yra ir tam tikras ENFP trūkumas, kadangi šie žmonės dažnai žiūri į save kaip į nepakankamai originalius ir spontaniškus, taip truputį sumenkindami savo savigarbą.

ENFP laiko intensyvias emocijas būtina gyvenimo dalimi – vis dėlto, patys jas patirdami dažnai jaučiasi nepatogiai, kadangi bijo prarasti savo tikrųjų jausmų (kurių turi itin platų spektrą) kontrolę.

ENFP nuolat stebi savo aplinką ir yra mažai tikėtina, jog koks nors bent truputį išskirtinis dalykas praslys jiems pro akis. Šio tipo žmonės yra puikūs stebėtojai, galintys itin stipriai susikoncentruoti ties kitu žmogumi ir kartu nepertraukiamai justi pokyčius savo aplinkoje. Reikia pastebėti, jog ENFP dėmesys visada yra tik tiesioginis – ne pasyvus ar atsitiktinis. ENFP dažnai gali „pagauti“ save analizuojantį praeities įvykius per kitų žmonių motyvų prizmę, taip ieškant paslėptos jų žodžių ar veiksmų prasmės. Dėl to, jog toks vertinimas paprastai yra neigiamas (o dar dažniau – klaidingai neigiamas), ENFP gali padaryti rimtų klaidų, vertindami kai kuriuos dalykus. Tokių klaidų kilmė – ENFP polinkis remtis kiek tendencinga informacija, pasąmoningai ieškant duomenų, patvirtinančių jų išankstines nuostatas.

Būdami itin jautrūs ir nuolat įsitempę, ENFP dažnai gali nuobodžiauti tiek tose pačiose situacijose, tiek su tais pačiais žmonėmis. Šio tipo žmonės mėgsta kūrybos procesą, tačiau jų nedomina sukurtos idėjos įgyvendinimas. ENFP paprastai yra būdingas didelis entuziastingumas, kuris, be kita ko, yra ir itin užkrečiamas. Tai dažnai tampa ir ENFP silpnybe – šio tipo žmonės paprastai yra apsupami žmonių, siekiančių ENFP skleidžiamos išminties, įkvėpimo, drąsos ar lyderystės; tačiau toks jų tikėjimas kartu užkrauna ant ENFP pečių gana didelę naštą. Vis dėlto, šis charakterio tipas išsiskiria aršiu nepriklausomybės siekimu, besipriešindamas bet kokiai subordinacijos formai.

Viena problematiškiausių ENFP sričių – būtinybė išmokti susikoncentruoti savo atliekamų darbų metu. Kitaip nei kitiems ekstravertiškiesiems tipams, ENFP kartas nuo karto reikia pabūti vieniems, kad galėtų susikaupti ir įsitikinti, jog juda kryptimi, suderinama su jų vertybėmis. Tie ENFP, kuriems tai pavyksta, dėl turimų savo talentų paprastai pasiekia gana daug; kitu atveju, ENFP gali įprasti nutraukti nebaigtą projektą, vos tik išvydę naują įdomią galimybę.

ENFP taip pat nemėgsta biurokratijos, tiek principiniu, tiek praktiniu požiūriu.

Dar vienas unikalus ENFP bruožas – jų turimas savotiškas „kvailysčių mygtukas“. ENFP gali būti itin intelektualūs, rimti, orientuoti į aiškaus tikslo siekimą, tačiau panorėję ir gavę galimybę, šio tipo žmonės gali akimirksniu „persijungti“ į „kvailysčių režimą“, pavyzdžiui, tapdami nepralenkiamais šėliotojais vakarėlyje. Kartais šiame „režime“ ENFP gali atrodyti netgi tarsi lengvai apsvaigę.

ENFP santykiuose su kitais žmonėmis

ENFP žvelgia į savo santykius labai rimtai, tačiau kartu ir su į vaikišką panašiu entuziazmu ir energija. Jie siekia ir reikalauja tikrumo ir „gilumo“ bei patys deda labai daug pastangų, jog viskas klostytųsi kuo sklandžiau. ENFP yra šilti, rūpestingi, palaikantys ir netgi kiek globėjiški žmonės, labai daug investuojantys į savo santykius su kitais žmonėmis. ENFP paprastai pasižymi puikiais bendravimo įgūdžiais bei sugebėjimu įkvėpti ir motyvuoti kitus, kad jie būtų geriausi, kokie gali būti. Energingi ir trykštantys džiaugsmu šio tipo žmonės gali kartais kiek „dusinti“ savo entuziazmu, tačiau paprastai kiti juos itin vertina dėl nuoširdžios ENFP šilumos ir aukštų idealų.

ENFP stiprybės

Geri bendravimo įgūdžiai
Itin išlavintas kitų žmonių minčių ir motyvų jutimas
Sugebėjimas motyvuoti ir įkvėpti kitus
Šiltas prieraišumas ir pagalba
Gaivus humoro jausmas, dramatizmas, energija ir optimizmas
Polinkis siekti „visi laimi“ sprendimų
Noras patenkinti kitų žmonių poreikius
Paprastai – lojalumas ir atsidavimas

ENFP silpnybės

Polinkis „dusinti“ ir iš dalies užgožti kitus
Galimas nerealistiškumas
Nesuinteresuotumas tvarkyti „žemiškų“ reikalų, tokių kaip valymas, sąskaitų apmokėjimas ir t.t.
Nesugebėjimas palikti blogų santykių net ir po ilgo laiko tarpo
Itin didelis priešiškumas konfliktams ir kritikai
Dėmesio savo pačių poreikiams nekreipimas
Nuolatinės „tobulų santykių“ paieškos gali paskatinti ENFP dažnai keisti partnerius
Polinkis greitai imti nuobodžiauti
Sunkumai drausminant ar baudžiant kitus

ENFP kaip romantiniai partneriai

ENFP yra šilti, rūpestingi ir aistringi partneriai, paprastai norintys ir galintys padaryti viską vardan kuo tobulesnių santykių. Šio tipo žmonės yra entuziastingi ir itin lankstūs idealistai, susikoncentravę ties kitų žmonių jausmais. Šie ENFP bruožai lemia, jog jie yra itin suinteresuoti teigiamais tarpasmeniniais santykiais bei tai, jog šio šipo žmonės turi sugebėjimų santykius stiprinti įdomiais ir kūrybingais būdais. ENFP labai rimtai žvelgia į savo įsipareigojimus ir paprastai yra nepaprastai lojalūs savo partneriams.

Vis dėlto, ENFP savo santykiuose dažnai susiduria su keletu problemų. Visų pirma, ENFP yra sunku nutraukti nesklandžius santykius. Jie yra linkę visas problemas perkelti į savo vidų ir ant savo pečių, tikėdami, jog santykių sėkmė ar žlugimas yra tik jų atsakomybė. Būdami perfekcionistai, ENFP nemėgsta pripažinti pralaimėjimo ir liks blogose situacijose ilgą laiką po to, kai jau turėjo iš jų išeiti. Tačiau net ir nutraukdami santykius, ENFP yra linkę tikėti, jog nesėkmė įvyko dėl jų kaltės ir kad tikrai turėjo būti kažkas, ką buvo galima padaryti, norint išsaugoti santykius.

Antra, daug ENFP tipo žmonių susiduria su sunkumais bandydami susikaupti ir atlikti darbus iki sėkmingos pabaigos. Jei ENFP negali susikoncentruoti ties savo sugebėjimais eiti aiškia kryptimi, jie gali susidurti su problemomis, likdami atsidavimu ir monogamija pagrįstuose santykiuose. Šio tipo žmonės taip puikiai jaučia visas įmanomas galimybės, kad jie dažnai gali nuolat fantazuoti apie tai, kad kažkur „žolė yra žalesnė“. Jei jų partneris ne itin mėgaujasi naujais įspūdžiais ar pasižymi tokiu pačiu idealistiniu entuziazmu, ENFP gali greitai imti nuobodžiauti. O nuobodžiaujantis ir nesusikoncentravęs ENFP bus labai nelaimingas, kas atitinkamai greičiausiai lems, jog šio tipo žmogus nuspręs nutraukti santykius.

Kadangi santykiai yra centrinis dalykas ENFP gyvenime, šio tipo žmonės bus labai įsitraukę bei puikiai jaus intymaus bendravimo subtilybes. Jie gali netgi turėti įprotį nuolat klausinėti partnerio, kaip jis jaučiasi, kas jam patinka ir pan. Toks elgesys, kaip jau minėta, gali truputį „dusinti“, tačiau kartu tai leidžia ENFP puikiai jausti santykių sklandumo (ar nesklandumo) lygį.

Seksualiniu aspektu ENFP yra kūrybingi, perfekcionistai, žaismingi ir aistringi. Turtingas šio tipo žmonių fantazijos pasaulis lemia, jog jie yra mieli ir kūrybingi meilužiai, dažnai netikėtai pateikiantys kokią nors naują idėją. ENFP visapusiškai mėgaujasi intymumo su savo partneriais galimybėmis, nuoširdžiai tikėdami, jog seksualinis bendravimas yra teigiamas ir smagus būdas išreikšti savo meilę ir prisirišimą.

Taip pat reikia pastebėti, jog ENFP paprastai turi teigiamo patvirtinimo ir užtikrinimo poreikį, dažnai pasireiškiantį „komplimentų žvejyba“. Jie mėgsta iš savo partnerio išgirsti, jog yra mylimi ir vertinami bei mielai daro tą patį.

Rekomenduojami partneriai: INFJ ir INTJ tipai.

ENFP kaip tėvai

ENFP labai rimtai, tačiau kartu ir žaismingai, žiūri į savo kaip tėvų vaidmenį. Kiekviename ENFP slepiasi savotiškas vaikystės džiaugsmas, todėl šio tipo žmonės paprastai itin mėgaujasi būdami ir žaisdami su savo vaikais. Vis dėlto, tuo pačiu jie laikosi nuostatos, jog vertybių ir tikėjimo perdavimas savo vaikams yra labai svarbi pareiga.

ENFP, bendraudamas su savo vaikais, gali pademonstruoti savotišką vaidmenų nepastovumą. Vienu metu, jis gali būti geriausias vaiko draugas, besikvatojantis kartu su juo; kitą minutę šio tipo žmogus gali pasireikšti kaip griežtas autoritetas. Šis nepastovumas yra tam tikras vidinio ENFP konflikto tarp nuoširdaus troškimo bendrauti su vaiku vaiko „lygyje“ ir savo vertybių sistemos laikymosi rezultatas. Kitaip tariant, ENFP nori būti geriausiu savo vaiko draugu, tačiau jei yra pažeidžiama kokia nors šio tipo žmogaus vertybė, jis gali greitai grįžti prie tėvo vaidmens, įsitikindamas, jog vaikas suprato padaręs pažeidimą. Vis dėlto, toks nepastovumas vaikams gali pasirodyti erzinantis ir nesuprantamas bruožas.

ENFP vaikai paprastai jaučiasi labai mylimi, kadangi ENFP suteikia jiems daugybę nuoširdžios šilumos ir palaikymo. Šio tipo žmonės paprastai vertina savo vaikus kaip individus, leisdami jiems laisvai augti kaip asmenybėms. Vis dėlto, ENFP entuziazmas ir prieraišumas kai kuriais atvejais jų vaikus gali erzinti, ypač tuo atveju, jei jie pasižymi stipriomis mąstymo ar pojūčių savybėmis. Šie vaikai gali ne tik nesuprasti ENFP „kunkuliavimo“, bet ir netgi jo šiek tiek gėdytis, kadangi ENFP yra linkę savo entuziazmą ir prieraišumą rodyti viešumoje.

Esant reikalui, ENFP gali rūpintis kasdieniais dalykais – vaikų nuvežimu į mokyklą, jų maitinimu ir pan. Vis dėlto, tai nėra įgimtas ENFP įprotis – greičiau jau nuobodi pareiga. Šio tipo žmonės taip pat gali susidurti su sunkumais, dėl kokio nors pažeidimo prireikus nubausti savo vaikus.

Turtinga ENFP vaizduotė ir kūrybingumas šio tipo žmogaus vaikams sukuria linksmą, dinamišką ir įdomią aplinką. Be to, stipri ENFP vertybių sistema vaikų pojūčius paverčia į naudingas pamokas jiems. Šio charakterio tipo tėvai savo vaikų greičiausiai bus prisimenami dėl savo šiltos ir malonios prigimties bei linksmo požiūrio į gyvenimą.

ENFP kaip draugai

ENFP yra šilti ir lengvai bendraujantys žmonės, puikiai jaučiantys kitų jausmus ir mintis. Jie yra energingi ir linksmi kompanionai, gaunantys daug pasitenkinimo palaikydami ir padėdami kitiems žmonėms. Kartu ENFP yra idealistai, savo santykiuose siekiantys tikrumo.

Tikėtina, jog darbo vietoje ar kitose aplinkose ENFP lengvai sutars su beveik visų tipų žmonėmis. ENFP nuoširdžiai domisi kitais žmonėmis ir puikiai juos „jaučia“, dažnai netgi iki tiek, jog gali lengvai suprasti visus charakterio tipus ir bendrauti su jais jų „kalba“. Tikėtina, jog ENFP kituose žmonėse pastebės tai, kas juose yra geriausio – ir, kas dar svarbiau, „iškels“ tai į paviršių. Vis dėlto, ENFP gali būti sunku suprasti žmones, pasižyminčius stipriu mąstymo bruožu ir dėl to ne itin stipriai atsakančius į entuziastingą ENFP šilumą. Vienetinis toks atvejis ENFP nuostatų „mąstytojo“ atžvilgiu greičiausiai nepakeis, tačiau situacijai pasikartojus kelis kartus, ENFP gali visiškai atsiriboti nuo jo nesuprantančio žmogaus.

ENFP taip pat gali jaustis pažeidžiami, bendraudami su stiprią apibrėžtumo savybę turinčiais individais. Būdami linkę bet kokią kritiką priimti asmeniškai, ENFP greičiausiai pasijus nejaukiai, tokiam žmogui išreiškus neigiamą nuomonę apie jį. ENFP gali tikėti, jog tokia nuomonė yra nukreipta asmeniškai prieš jį patį.

Ieškant artimų santykių ENFP tipo žmones labiausiai traukia kiti išvystytas intuicijos ir jausmų savybes turintys žmonės (NF tipai) bei ekstravertai. Kaip ir kiti NF tipo žmonės, ENFP tarpasmeniniuose santykiuose vertina autentiškumą ir „gylį“. ENFP taip pat yra linkę labai vertinti ir intuityviųjų mąstytojų (NT) tipų kompaniją.

Iš Justės nesamonių.

- Can I lend your heart?
- Of course. Just don't forget to give it back to me. :)

*After some time*

- Sorry, I broke it... : S
- Don't worry. I was expecting it. :)
- Here, take mine. I wasn't using it anyway...
- But then you'll be without one.
- I'll always have your broken one. It's good enough for me.
:)

Pikačiu.!!! [.Mano ir Rasos susirašinėjimas.]

[12:47:00 PM] Justė. sako: Vakar Tifa nugriaužė mano pelės laidą
[12:47:00 PM] Justė. sako: :D
[12:47:06 PM] Justė. sako: gerai, kad antrą turėjau ;D
[12:47:11 PM] Rasa sako: :D
[12:47:25 PM] Justė. sako: Bet taip uber greitai ;D
[12:47:29 PM] Rasa sako: man patinka tavo triuse ;DD
[12:47:32 PM] Justė. sako: :D
[12:47:35 PM] Rasa sako: tokia galinga :D
[12:47:38 PM] Justė. sako: Mhm ;D
[12:47:54 PM] Justė. sako: Ji nugriaužė ir iPod'o pakrovėjo laidą.
[12:47:55 PM] Justė. sako: ;D
[12:47:59 PM] Rasa sako: :D :D
[12:48:14 PM] Justė. sako: Ir kas svarbiausia, jei su ja nori pažaisti, tai ji spurda ir nesileidžia
[12:48:29 PM] Rasa sako: ji nori dar vieno laido ;D
[12:48:54 PM] Justė. sako: O kai aš ką nors darau ir esu užsiėmusi, tai ateina, lipa, glaudžiasi :D
[12:48:58 PM] Justė. sako: Aha, tikriausiai :D
[12:49:24 PM] Rasa sako: :D
[12:49:36 PM] Justė. sako: Maitinsiu ne šienu, o laidais :D
[12:50:33 PM] Rasa sako: sveika ;D
[12:50:52 PM] Justė. sako: Labai :D
[12:51:20 PM] Rasa sako: :D
[12:51:36 PM] Justė. sako: Tokia bus visa įsielektrinus :D
[12:51:56 PM] Rasa sako: elektrine triuse :D
[12:52:14 PM] Justė. sako: Pikačiu.!!
[12:52:15 PM] Justė. sako: :D
[12:52:30 PM] Rasa sako: :D :D
[12:52:41 PM] Justė. sako: Reiks pakeist vardą.
[12:52:42 PM] Justė. sako: Gal.
[12:52:43 PM] Justė. sako: :D
[12:53:26 PM] Rasa sako: :D
[12:53:43 PM] Justė. sako: Bet Tifa geriau skamba. ;D
[12:54:24 PM] Rasa sako: Pikačiu man irgi patinka :D
[12:54:44 PM] Justė. sako: Mhm. ;DD

Twilight

omFG.
Ką tik baigiau žiūrėti Twilight.
LOVED IT.!!!
<333
Best movie ever.
<33

Double G, kekšė moranžinis Tommy, who wants cybersex
ir
Ruda ištvirkėlė sėklė morka Justukas.
^^

Aš esu iškrypusi, pasak Tomuko.
: D
B-)

Tifa.

Mano kaklas, rankos ir kojos sudraskytos.
Tifa mėgsta mane draskyti.
Taip pat ir kandžioti.
Ir nosytę prie mano veido liesti.
Dar jai patinka kai ją glostau.
Ir kai kutenu pilvuką.
Ir kai šukuoju.
Ji nelabai moka valgyti agurką, tad tenka palaikyti. : D
Žinau, aš ją lepinu, bet kitaip negaliu.
Ji tokia švelnutė, pūkuota ir gražutė...
Agh...
<3

Kokios spalvos jūs mane matot?

Užgavėnės.

Šiandien Užgavėnės.!!
*happy*
Aš, žinoma nėjau maldauti saldainių ir pan.
Tai man atrodo žema...
Aš saldainius tiesiog atimu.
^^
Anyways...
Pas mane buvo atėję du "žydukai":
-Mes žydukai lietuvos (ir t.t.)
-Ką dar mokat?
-Aa... Nieko...
-Tai atėjot vieną dainą mokėdami?
-Aa... Taip...
*Tyla*
*Vienas bando slėptis už durų*
-Tu dainuok...
-Na gerai, palaukit.
Supratau, kad mes saldainių ar ko nors panašaus neturim, tai daviau 2Lt.
Padėkoję žydukai dingo.
: DD

NOT emo.

Agh.!
What's up with everybody thinking that I'm emo?
That stuff pisses me off.
-_-
Seriously.
I AM NOT EMO !!

Dovana.

Vakar nuo Dovilės gavau pelytę, kuri laiko širdutę su užrašu "Kiss me" ^^
Aww.
Ji tokia miela, minkštutė ir kvepia Dovile.
:]*
Ačiū Tau, mieloji.
;*

Dovilė ją man padovanojo dovanų maišelyje.
Ėjau koridoriumi ir pamatė Selmistraitienė.
Ir ji pasveikino mane su gimtadieniu.
: DD
Jė.
Turiu du gimtadienius.
^^
*happy*

Hoobastank - The Reason

( Daina su gilia prasme. ^^ )

I'm not a perfect person
There's many things I wish I didn't do
But I continue learning
I never meant to do those things to you
And so I have to say before I go
That I just want you to know

I've found a reason for me
To change who I used to be
A reason to start over new
and the reason is you

I'm sorry that I hurt you
It's something I must live with every day
And all the pain I put you through
I wish that I could take it all away
And be the one who catches all your tears
That's why I need you to hear

I've found a reason for me
To change who I used to be
A reason to start over new
and the reason is you [x4]

I'm not a perfect person
I never meant to do those things to you
And so I have to say before I go
That I just want you to know

I've found a reason for me
To change who I used to be
A reason to start over new
and the reason is you

I've found a reason to show
A side of me you didn't know
A reason for all that I do
And the reason is you

Nauja šukuosena.

Sugalvojau kokia bus mano nauja šukuosena.
B-)
Vienoj pusėj bus dabartinio ilgio plaukai, kitoj maždaug iki pečių nusikirpsiu.
Prieky iš abiejų pusių bus dvi trumpos raudonos sruogelės.
Dar nusidažysiu grifkę geltonai.
Ir dar bus viena sruoga geltona, juodais horizantaliais brūkšneliais nudažyta.
*happy*

Jūra.

Jai patiko jūra.
Ji mėgdavo žiūrėti kaip bangos daužosi viena į kitą.
Ji sėdėdavo ir žiūrėdavo į ją iki sutemų.
Tuomet atsistodavo, paskutinįsyk pažvelgdavo į jūrą ir, susirinkusi visas knygas, eidavo namo.
Ir taip kiekvieną dieną.
Jūra ją nuramindavo.
Tai buvo lyg narkotikas.
Sėdint ten ji užmiršdavo viską: girtuokliaujantį tėvą, vienatvę, kurią ji jautė visą savo gyvenimą...viską.
Tačiau vieną dieną ten, prie jūros, jos mėgstamoj vietoj kažkas jau sėdėjo.
Ji nedrįso prieti arčiau, tačiau aiškiai įsidėmėjo jo juodus lyg anglis, pusilgius plaukus, kuriuos kedeno vėjas.
Ji atsisėdo kiek toliau.
Ten, kur jos jis tikrai nepamatys.
Jis sėdėjo, laikė savo rankoje kažkokį lapą ir kažko laukė.
Sutemus jis paskutinįkart apsižvalgė, atsistojo ir nuėjo.
Jam dingus iš akiračio ji taip pat nuėjo namo.

Kitą rytą jo ten nebuvo.
Ji atsisėdo toje pačioje vietoje kur ir jis sėdėjo vakar ir pažvelgė į jūrą.
Gaivus vėjas papūtė jai į veidą.
Ji užmerkė savo mėlynas kaip dangus akis ir mėgavosi juo.
Pati net nepajuto kaip užmigo.
Ji sapnavo jį - vaikiną juodais plaukais...
Jai pabudus jau buvo sutemę.
Saulė jau baigė nusileisti.
Matėsi tik pats kraštelis.
Ji atsistojo eiti namo, kai staiga pamatė kažkokį lapą, padėtą šalia jos.
Ji paėmė jį, atvertė ir pamatė piešinį.
Ten buvo pavaizduota mergina geltonais, ilgais plaukais sėdinti prie jūros ir savo mėlynom lyg dangus akimis žvelgianti į ją.
Ne...Ten ne kažkoka mergina...o ji pati...
Ji greitai atsistojo, apsižvalgė, tačiau nieko nebuvo matyti.
Niekur nebuvo nė gyvos dvasios.
Ji dar kartą pažvelgė į piešinį, nusišypojo ir pasuko namų link.
Ėjo lėtai, neskubėdama, nes namai buvo vieta, į kurią ji tikrai nenorėjo grįžti.
Atidarius duris ji pamatė savo tėvą, girtą kaip visada, sėdintį ant sofos ir žiūrintį televizorių.
-Ir vėl buvai prie jūros? - vos sugebėjo paklausti jis.
-Taip, - atsakė ji ir ėjo link savo kambario.
Nebuvo nė dienos kai jos tėvas nebuvo girtas.
Po mamos mirties jis pradėjo gerti vis daugiau...
Ji su juo beveik nebendravo.
Atsakydavo trumpais atsakymais.
Kai gaudavo algą, tėvas jai palikdavo pinigų, kad nupirktų maisto ir visko ko jai reikia.
Kas likdavo, pragerdavo...

Kitą dieną ji atsisėdo toje pačioje vietoje kaip visada.
Paėmė piešinį ir tik dabar pastebėjo, kad kitoje jo pusėje buvo kažkas parašyta.
"Čia mano dovana Tau. Aš vakar Tavęs laukiau, tačiau Tu neatėjai... Kai šiandien atėjau, Tu miegojai. Nenorėjau žadinti, Tu tokia graži kai miegi... Tikiuosi Tau patinka piešinys. Bandžiau nupiešti kuo tikroviškiau, tačiau Tavo akių mėlynumo neperteiks jokios spalvos... Jei norėsi su manimi susipažinti, aš lauksiu prie jūros."
Ji atsistojo ir apsižvalgė - prie jūros kažkas stovėjo.
Greitai susirinko daiktus ir nubėgo link jo.
Ji artėjo ir pamatė ten stovintį juodaplaukį vaikiną.
Kuo arčiau ji ėjo, tuo lėtesnis jos žingsnis darėsi.
Jos kvėpavimas vis gretėjo, širdis pradėjo plakti lyg pasiutusi.
"Ką aš jam pasakysiu?"- galvojo ji.
Kai iki jo liko tik keli metrai, ji visiškai nežinojo ką daryti.
Ji stovėjo ir žiūrėjo į jį.
Jis, pajutęs kažką žiūrint į jį, atsisuko ir išvydo ją.
Jie stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą nieko nesakydami.
Jis nusišypsojo.
Ji taip pat nusišypsojo.
-Labas, - pasisveikino ji.
-Sveika, - atsakė jis. - Gal einam pasivaikščioti?
-Gerai, - nusišypsojo ji.

Ji ir toliau kiekvieną dieną skubėdavo prie jūros.
Tačiau ne žiūrėti į jūrą, o susitikti su juo.
Jis ją nuramindavo lyg jūra, su juo ji jausdavosi saugi.

I hope I won't cry next time you'll write me...

Justė nelabai gerai dėstys savo mintis.
Dėl dviejų priežasčių:
1.Sergu.
2.Kita.

Valentino diena.

Vakar gavau vieną širdutę.
Nuo Ugnės.
Labai ačiū tau.
:]*
Nuo Dovilės gavau hug'ą.
Ačiū.
<3
Po pamokų ėjom puošti salę.
Gražiai papuošėm.
Per šokius gražiai atrodė.
Baltos širdelės švietė.

Šiandien...
Nesvarbu..
Bet ši diena tikrai nėra maloni.
^^

Smagūs šokiai buvo.
: D
Ignas sužinojo mano vardą.
Agnei dėl kažko buvo labai smagu, bet kažko ir gailėjosi.
Hug'ai išpopuliarėjo.
"Nebent kas nors surištų..."
Arnas lauks Igno.
Labai labai lauks.

Agnės Draugė.

Sadness is drawing me in...
Don't know why...

^^

Sniego angelas.

Anksčiau ji buvo viena iš geriausiai besimokančių.
Ji pažinojo daugiau nei pusę mokyklos.
Visuomet šypsojosi ir džiaugėsi kiekviena akimirka.
Tačiau vieną dieną ji pajuto keistą jausmą.
Jausmą, kad kažko trūksta.
Atsegusi kuprinę peržvelgė knygas, manydama, jog kažką paliko.
Tačiau ne, viskas buvo tvarkingai sudėta jos kuprinėje.
Ji visą dieną galvojo, kodėl ji taip jaučiasi.
Nutarusi, kad tai tikriausiai nieko svarbaus, ramiai žingsniavo namo.
Ji jau buvo netoli namų, kai staiga sustojo, numetė kuprinę ant žemės ir bėgo namų link.
Šalia jų stovėjo greitoji.
Įbėgusi pamatė savo tėtį verkiantį.
Pribėgusi pradėjo klausinėti:
-Kur mama? Kur ji?!
Tačiau tėtis nieko nesakydamas stipriai ją apkabino.
Jos mama sirgo vėžiu.
Gydytojai sakė, kad liko keli mėnesiai, tačiau tėvai nusprendė nieko nesakyti savo dukrai.
Jie norėjo leisti jai gyventi normalų ir linksmą gyvenimą.
Ji tik dabar suprato, kodėl mama pravirkdavo, kai ji pribėgusi apkabindavo ją ir pasakydavo:
-Aš tave myliu. Mes visada būsim kartu.
Ji pravirko taip kaip dar niekad nėra verkusi.
Per mamos laidotuves nė vienas iš "draugų" neatėjo jos apkabinti ar bent pasakyti "Užjaučiu."
O jai taip to reikėjo...
Ji jautė, kad jie čia tik dėl pareigos ir nori kuo greičiau išsinešdinti.
Ji nustojo su jais bendrauti.
Jie su šypsena klausdavo "Kodėl?"
Ji šaltai nusisukdavo.
Tačiau viduje gailiai verkė.
Ji žinojo, kad jos mama nenorėtų, kad ji verktų ir liūdėtų.
Tad paslėpusi visą skausmą savyje ir toliau gyveno paprastą gyvenimą.
Mokykla - namai.
Ji visuomet eidavo senu keliuku pro kapines.
Ji norėjo kiekvieną dieną aplankyti savo mamą ir papasakoti apie savo dieną.
Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.
Kapinės buvo užrakintos, nes joje vyko kažkokie tvarkymo darbai.
Jai teko eiti aplinkui.
Staiga ji pastebėjo vaikiną, einantį paskui ją.
Ji nekreipė į jį dėmesio ir pagreitino žingsnį.
Žingsnį pagreitino ir jis.
Ji atsisuko ir garsiai paklausė:
-Ko nori?
Jis tylėjo.
-Ko nori? - dar kartą paklausė.
-Aš...Aš dažnai matau tave mokykloje... Vieną... Žinau kas atsitiko tavo mamai... Ir tu nė karto neparodei savo emocijų... Tačiau tu man atrodai tokia liūdna... Aš tik norėjau pasakyti, kad užjaučiu tave...
Ir ji pravirko.
-Ačiū...
Nuo tos dienos jie bendravo vis daugiau.
Tapo geriausiais draugais.
O vėliau ir pora.
Jie vienas kitam padėdavo ir paguosdavo.
Jie vienas kitą suprasdavo.
Jos košmarai virto sapnais apie baltą sniego angelą, mamos balsu.
Ir ji pradėjo daugiau šypsotis.

Jie eidavo namo kartu, tačiau šį kartą jis išskubėjo anksčiau, nes pas jį svečiuosis seneliai.
Ji ėjo namo viena, tačiau nebuvo liūdna.
Atvirkščiai, ji šypsojosi.
Ji ėjo pro mamos kapą.
Uždegė žvakutę.
Nušluostė apsnigtą paminklą.
Ir staiga ji pamatė šalia kapo nupieštą mažą sniego angeliuką.
Ji pamanė, kad tai kokių mažvaikių darbas, kurie tik norėjo ją paerzini ir nuvalė jį.
Visą vakarą ji galvojo apie tai.
Nebeiškentusi nežinios apsivilko paltą ir išbėgo į kapines.
Ji apžvelgė kapą ir nepamačiusi angelo atsiduso.
Tai tik jos vaizduotė.
Tačiau atsisukusi ji pamatė baltą sniego angelą, kuris prabilo mamos balsu:
-Aš džiaugiuosi, kad tu esi laiminga.
Tai pasakęs jis dingo.
Ji stovėjo ten ir vos kvėpavo.
Atrodė, kad laikas sustojo.
Tačiau ji atsitokėjo pamačiusi jo akis.
-Aš taip dėl tavęs bijojau, - pasakė jis ir apkabino ją. - Mes visi taip dėl tavęs rūpinomės. Kur tu buvai tiek laiko?
-Aš...Aš mačiau mamą. Ji pasakė, kad džiaugiasi, jog aš esu laiminga.
Jos veidas buvo tarsi sustingęs.
Jis pabučiavo ją, apkabino ir ištarė:
-Tuomet neleisk mamai liūdėti.

Lėtai krintančios snaigės.

Buvo šaltas žiemos rytas.
Išėjusi laukan ji papūtė į rankas šilto oro ir nužingsniavo į mokyklą.
Ji nepažvelgė į dangų, kuris jai taip patiko, nepažiūrėjo į lėtai krintančias snaiges, kurios jai suteikdavo tiek džiaugsmo.
Viskas pasikeitė tą vakarą.
Jis parašė, kad reikia susitikti.
Ji perskaičiusi žinutę apsidžiaugė, nes susitikimai su juo - tikrai laimė.
O dar ir žiema...
Juk tai jos mėgstamiausias metų laikas!
Greitai apsivilko paltą, apsimovė batelius ir išbėgo į parką.
Bebėgant sutemo.
Jis jau stovėjo prie suoliuko ir laukė jos.
Pribėgusi ji norėjo kaip visada apkabinti ir pabučiuoti jį, tačiau pamačiusi jo liūdnas akis, sustojo.
-Kas nutiko? - paklusė. - Ar paruošei man kokią staigmeną?- šyptelėojo ji, tikėdamasi, kad jos nuojauta bent šį kartą suklys.
Jis tyėjo.
-Ei, ar katė liežuvį nukando? - bandė pajuokauti ji.
-Nejuokauk. Tu juk nujauti kodėl aš tave pasikviečiau, - šaltai atsakė jis.
-Ką..? Aš nieko...
-Nebandyk išsisukinėti, - nutraukė ją.
Stojo tyla.
Ji nežinojo ką jam pasakyti, tad ištarė pirmus į galvą atėjusius žodžius:
-Aš tave myliu.
Jis pažvelgė į ją ašarų ir skausmo kupinomis akimis.
Ji nusišypsojo.
-Tu nesi gražus kai verki. Aš žinau ką tu nori man pasakyti.
Ji priėjo, pažvelgė į jo akis, nusisuko ir nuėjo.
Pradėjo snigti.
Didelėmis snaigėmis.
Letai ir sunkiai.
Tačiau ji ėjo ir nė karto nepažvelgė į snaiges, kurios jai suteikdavo tiek džiaugsmo.
Ji nematė ir kaip jis parklupo ant kelių ir pravirko skausmo pilnomis ašaromis.
Tačiau ji jautė.
Ji jautė jo skausmą.
Tikriausiai labiau nei jis pats.
Tačiau ji šypsojosi.
Sustojo.
Sustojo prie medžio, ant kurio buvo išpjaustyta daugeliui nieko nereiškianti snaigė.
Ir tuomet ji pravirko.
Parklupo ant šalto sniego.
Sniegas nuklojo jos drabužius, plaukus.
Tačiau ji nejautė šalčio.
Ji jautė tik jų abiejų skausmą.
Praėjo jau savaitė.
Tačiau visą šį laiką ji nė karto nepažvelgė į lėtai krintančias snaiges, kurios jai suteikdavo tiek džiaugsmo...

***

Ji išbėgo į lauką.
Dangus buvo apsiniaukęs.
Matėsi, kad greitai pradės lyti.
Ji galėjo dar nubėgti pasiimti skėčio.
Tačiau jai tai nerūpėjo.
Ji norėjo kuo greičiau dingti iš čia.

Su savo kaimynu Eimantu ji bendravo nuo vaikystės.
Jų butai buvo vienas priešais kitą, tad dažnai būdavo kartu.
Eimantas buvo metais vyresnis.
Tačiau vaikystėje tai nieko nereiškė.
Jie pradėjo lankyti mokyklą.
Eimantas jai visuomet padėdavo su namų darbais, nes matematika jai sekėsi nekaip.
Ji niekuomet jo neįsivaizdavo daugiau nei draugo.
Tačiau...
Vieną dieną mokykloje priėjusi prie Eimanto paklausė ar šiandien kaip visada jis galės užeiti ir padėti su namų darbais.
-Ne, atsiprašau, bet negaliu... Po pamokų aš turėsiu skubėti namo ir padėti mamai. Žinai kokia ji, jai reikia, kad aš visuomet prisidėčiau prie namų tvarkymo, - nusijuokė jis.
-Taip, - nusišypsojo ji. - Na tai kitą kartą.
Ir nuskambėjus skambučiui ji nubėgo į pamoką.
Tai buvo matematika, tačiau pamokos gale atėjo auklėtoja ir pranešė, kad šiandien bus penkios pamokos, nes mokytoja susirgo.
-Šaunu, - pagalvojo ji. - Šiandien ir Eimantui penkios. Padarysiu jam staigmeną ir palauksiu prie mokyklos. Galėsim kartu eiti namo.
Pamokai pasibaigus ji greitai apsirengė ir nubėgo palaukti Eimanto.
Ji tik ir įsivaizdavo kaip jis nudžiugs pamatęs ją.
Tačiau šypsena dingo iš jos veido kai ji pamatė Eimantą žingsniuojantį su mergina.
Ji pamanė, kad gal jis tik lydi ją, nes jie juk iš tos pačios klasės.
Tačiau Eimantas ją apkabino.
-Kodėl...kodėl jis ją apkabino? - nesuprato ji. - Jis man nieko apie ją nepasakojo...
Vos tik grįžusi namo ji inorėjo nubėgti pas jį į namus ir paklausti kas čia vyksta.
Tačiau durys buvo praviros ir pro jas ji pamatė kaip Eimantas bučiuoją tą merginą.
Ji žiūrėjo į juos ašarų pilnomis akimis.
Nukritusi kuprinė ant grindų atkreipė Eimanto dėmesį ir jis pamatė kaip ji išbėgo.
Ji išbėgo į lauką.
Dangus buvo apsiniaukęs.
Matėsi, kad greitai pradės lyti.
Ji galėjo dar nubėgti pasiimti skėčio.
Tačiau jai tai nerūpėjo.
Ji norėjo kuo greičiau dingti iš čia.
Ji nubėgo į jų slaptąvietę, kurioje mėgo žaisti nuo mažens.
Ten gulėjo jų seni smėlio kastuvėliai.
Ir ji pamatė iš akmenėlių sudėliotą užrašą:
Aš visada busiu su tavimi.
Tai parašė Eimantas, kai ji verkė, nes jis turėjo vykti savaitei pas močiutę į Vilnių.
Jiems buvo tik penkeri ir savaitė atrodė labai ilgas laikas.
-Tu taip bijojai, kad aš nebegrįšiu, jog man teko užrašyti tau įrodymą, - nusijuokė Eimantas.
Ji nustebusi atsisuko.
Jos skruostais reidėjo ašaros.
-Kodėl..Kodėl tu ją pabučiavai?!
-Aš daug kartų bandžiau tau prisipažinti, jog tave myliu, tačiau man nespėjus to ištarti tu atsisukdavai ir ištardavai - ,,Mes visada būsim draugai". Aš atsakydavau ,,Taip, visuomet." ir nusišypsodavau. Aš maniau, kad tu man jauti tik draugystę, o aš tau jaučiau daugiau... Nusprendžiau, kad man reikia tave pamiršti ir pradėjau susitikinėti su Raminta. Maniau, kad bėgant laikui aš pamiršiu tave, tačiau aš tik dar labiau tave pamilau... Matematikos pamokėlės man buvo tikras džiaugsmas... Tu būdavai taip arti... Aš galėjau jausti plakant tavo širdį... Tuomet atrodydavo, jog laikas sustoja. Man patikdavo žiūrėti į tavo susirūpinusį veidą, kuris tik ir prašė pagalbos. Atrodė, kad aš tau reikalingas kaip oras... Taip kaip tu reikalinga man.
Ji stovėjo be žado ir nežinojo ką pasakyti.
Eimantas pažvelgė jai tiesiai į akis.
Tokio jo žvilgsnio ji niekuomet nebuvo mačiusi.
Jis buvo toks rimtas, bet kartu ir švelnus.
-Tu buvai taip arti...taip kaip esi dabar...- jis artėjo prie jos.
Ji suprato ką jis bando padaryti.
Tačiau ji nieko nedarė.
Ji stovėjo ir žiūrėjo į artėjantį Eimantą.
Ji suprato.
Suprato tai, ką neigė visą šį laiką.
Be Eimanto ji gyventų betikslį gyvenimą.
Ji tebūtų bereikšmė siela, klaidžiojanti tarp žmonių.
Eimantas buvo taip arti, kad ji galėjo girdėti jo tylų kvėpavimą.
Ji matė besimerkiančias jo akis ir lūpas, siekiančias jos.
Tas jausmas buvo keistas.
Ji niekada nebuvo to patyrusi.
Atrodė, kad laikas sustojo, ir kad visame pasaulyje yra tik jie du.
Ji jautė kaip greitai plakė jo širdis.
Eimantas atsitraukė ir pažiūrėjo jai į akis.
-Aš visada būsiu su tavimi, - ištarė jis.

***

Pirmą kartą jis ją pamatė sėdinčią parke ant suoliuko, tuščiu žvilgsniu žiūrinčią į tolį.
-Sveika,- pats nesuprasdamas kodėl jis ją užkalbino. - Ar senai čia sėdi?
Ji tik linktelėjo galva.
-Nešalta? Juk visgi žiema...
Ji pasukiojo galvą į šonus.
Ji atrodė tarsi ne iš šio pasaulio.
Atrodė, kad ji pati nesupranta ką čia veikia.
Jis tik dabar pastebėjo, jog ji apsirengusi vasariška suknute.
Jis nusivilko paltą ir apgobė ją.
Ji atsisuko, pažiūrėjo į jį tuo pačiiu tuščiu žvilgsniu ir pasakė:
-Ačiū.
Ir vėl nusiuko.
Jis prisėdo šalia.
Stojo tyla.
Tačiau ji nebuvo nejauki.
Jie žiūrėjo į besileidžiančią saulę.
Saulei nusileidus greitai sutemo.
Jis atsistojo.
-Na ką. Man jau laikas eiti.
Ji nusivilko paltą ir tiesė jį link jo.
-Ne, pasilik jį. Tau jo labiau reikia. O be to, aš turiu kitą. Na, viso,- mirktelėjo jis ir nuėjo.
Ji sėdėjo ant to suoliuko ir žiūrėjo į tolį visą naktį.
Tik šįkart ji šypsojosi.

Kitą dieną jis ėjo tuo pačiu keliu.
Ne, negali būti, - galvojo jis. - Jos tikrai nebus.
Tačiau jis klydo.
Ji buvo ten.
Toje pačioje vietoje.
Jis pribėgo prie jos:
-Kodėl tu nėjai namo?
-Aš nežinojau kada tu eisi pro čia... Norėjau...Grąžinti paltą...
Ir ji prarado sąmonę.

Prabudo ligoninėje.
Buvo naktis.
Šalia jos lovos miegojo jis.
Ji priėjo prie jo.
Mėnesiena apšvietė jo veidą.
Ji palietė jo skuostą.
Šaltas.
Ji pažiūrėjo į duris.
Ten pamatė paltą.
Užklojo jį juo.
Ir staiga užmigo jo glėbyje.

Jį pažadino saulės spinduliai, šviečiantys jam į akis.
Pamatęs ją, miegančią jo glėbyje, atsargiai nunešė į lovą.
Paglostė jos plaukus.
Tu tikrai ypatinga, - pagalvojo jis.
Jis siekė jos lūpų kai staiga ji prabudo.
Jis sutriko ir atsitraukęs pradėjo kalbėti:
-Tu tikriausiai nežinai kas įvyko... Na.. Tai.. Tu praradai sąmonę... Tai aš kaip ir atgabenau tave čia... Buvai be sąmonės keletą dienų, o aš nenorėjau tavęs palikti vienos... Tai... Kaip ir pasilikau budėti...
Ji pažvelgė į jį.
Tačiau jos žvilgsnis nebuvo tuščias.
Jis buvo pilnas gyvybingumo ir... kažko nepaparasto.
Pamatęs jos akis, jis nusišypsojo.
Ji taip pat nusišypsojo.
-Aa.. O, gydytojas prašė paklausti tavo giminių telefonų numerių, kad galėtumėm pranešti apie tave.
Šypsena dingo iš jos veido.
Jos žvilgsnis ir vėl tapo tuščias.
-Mano namai sudegė. Mama mirė kai man buvo penkeri. Tėtis paliko mane močiutei, kuri neseniai taip pat mirė.
Ji viską pasakė taip šaltai, tarsi tai nieko nereikštų.
Jis priėjo, pažvelgė jai tiesiai į akis ir pasakė:
-Užjaučiu.
Tai nebuvo paprastas pasakymas iš reikalo.
Jis buvo nuoširdus, o jo žvigsnis buvo kupinas to kažko.
Ji žiūrėjo į jį, tuščiomis akimis.
Jis apkabino ją.
Ir ji staiga pravirko.

Taip...
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio...
Sėdint ant to siuoliuko tarp jų užsimezgė nepaprastas ryšys.
Nenutraukiamas ryšys.
Jie jautėsi begalo laimingi būdami kartu.
O būdami atskirai jausdavo, kad kažko trūksta.

Gulbės.

Solvitos pažymiai buvo labai geri.
Tačiau ji neturėjo draugų ar draugių.
Ji buvo paprasta mergina, kuri nesirengdavo prabangiais rūbais.
Per pamokas sėdėdavo viena, o per pertraukas atsisėsdavo ant palangės ir piešdavo.
Ji piešdavo gulbes.
Jai taip jos patiko...
Tokios grakščios...
Ji piešdavo jas skrendančias.
Nes ji pati troško pakilti į dangų ir skristi.
Skristi ten kur tik panorės.
Ji troško laisvės.
Po pamokų eidavo prie jūros.
Užsilipdavo ant akmens, ištiesdavo rankas į šonus lyg sparnus ir mėgavosi vėju.
Ji jautėsi lyg skrisdama.
Atplaukus gulbėms, jas palesindavo.
Jos buvo vienintelės Solvitos draugės.
Tačiau vieną dieną į jos klasę atėjo naujokas.
Tik įžengęs į klasę, atkreipė visų merginų dėmesį.
Jis buvo tikrai simpatiškas vaikinas.
Gelsvi pusilgiai plaukai šiek tiek dengė akis.
Jis atrodė toks paslaptingas.
-Sveiki. Mano vardas Linas. Tikiuosi, mes visi gerai sutarsime, - pasisveikino.
Tačiau Solvita nekreipė dėmesio į tai kas vyksta klasėje.
Ji žiūrėjo į dangų...
Į įvairiausių formų debesis.
Vienintelė laisva vieta buvo už jos, taigi mokytoja nusiuntė jį ten atsisėsti.
Solvitai nerūpėjo kas už jos ar prieš ją sėdi, tad net nežiūrėjo į jo pusę.
Pasibaigus pamokai ji kaip visada nuėjo atsisėsti ant palangės ir piešti.
Liną tuoj pat apsupo klasės merginos.
Jos visos nprėjo susipažinti.
Visos išskyrus Solvitą.
Ji piešė ir nekreipė dėmesio į tai kas vyksta vos už poros žingsnių nuo jos.
Linas pasakė merginoms, kad turi eiti.
Jos visos atsiduso, tačiau leido jam nueiti.
Galvojo, kad eis pas vaikinus.
Juk su jais taip pat dar nesusipažino.
Tačiau jis nuėjo ir atsisėdo šalia Solvitos.
Ji piešė taip įsijautusi, kad jo net nepastebėjo.
Visos merginos žiūrėjo į ją pavydo pilnomis akimis.
Linas stebėjo ją piešiančią ir nenorėdamas trugdyti nieko nesakė.
Štai, Solvitos piešinys baigtas.
Ji padėjo pieštuką ir pažvelgė į piešinį.
Žiūrėjo ir šypsojosi.
-Labai gražus piešinys, - pasakė Linas.
Ji pažvelgė į jį sutrikusiomis akimis.
-Tu...Tu visą laiką čia buvai? - paklausė Solvita.
-Taip, o tu nepastebėjai, - nusišypsojo jis.
-Aa...Ne...Atsiprašau...Linas, taip?
-Taip.
-Malonu, - nusišypsojo Solvita.
-Na? O kuo tu vardu? - nusijuokė Linas.
-Aš? Solvita.
-Man taip pat malonu, - nusišypsojo jis.
Nuskambėjus skambučiui visi nužingsniavo į klasę.
Solvita visą pamoką žiūrėjo į nupieštas skrendančias gulbes ir įsivaizdavo kaip ji pati skrenda...
Pasibaigus pamokai ji greitai nuskubėjo į rūbinę, apsirengė ir išbėgo prie jūros.
Ji ir vėl atsistojo ant akmens, ištiesė rankas lyg sparnus ir įsivaizdavo, jog skrenda.
Linas stebėjo ją iš tolo.
Ji jam atrodė tokia įdomi ir ypatinga, jog jis negalėjo atitraukti akių.
Jos ilgus juodus plaukus plaikstė vėjas, o jos nuostabi šypsena nė karto nedingo nuo jos veido.
Atplaukus gulbėms jis pasislėpė už medžio ir stebėjo kaip ji lesina gulbes.
Jis stebėdavo ją kiekvieną dieną.
Mokykloje, apsuptas klasės merginų ir prie jūros, pasislėpęs už medžio.
Kol vieną dieną išdrįso prieiti.
-Sveika, - nedrąsiai pasisveikino jis.
-Sveikas, - nusišypsojo Solvita.
Jos šypsena buvo tokia šilta, kad tiesiog žiūrint į ją besišypsančią tave apimdavo šlitas jausmas.
-Žinai, tavo šypsena labai graži, - pasakė ir tik po to suprato ką.
-Ačiū, - padėkojo ji ir pradėjo lesinti atplaukusias gulbes. - Jos nepriplaukia prie bet ko. Mane jos jau pažįsta, taigi čia nėra nieko keisto, o kodėl jos nebijo tavęs? Tikriausiai jaučia, kad tu joms nieko blogo nepadarysi, - pati atsakė į savo klausimą.
-Tau labai patinka gulbės?
-Taip...Jos vienintelės mano draugės, nes joms nerūpi kokius rūbus vilki ar kokius batus avi. Ne taip kaip mano klasės merginom... Aa, atsiprašau... Nežinau kodėl tau visa tai pasakoju...
-Nieko tokio, man patinka išklausyti.
-Na, man jau laikas. Viso, - atsisveikino Solvita ir nubėgo.
-Viso...-tyliai atsisveikino ir Linas.
Toks jų pokalbis tapo įprastu.
Jie kalbėdavo vis įvairesnėm temom.
Kol pagaliau tapo draugais.
Galėjai pamatyti juos sėdinčius ant palagės kartu ir kalbančius apie, atrodytų, bereikšmius dalykus.
Tačiau jiems buvo smagu kartu ir tai svarbiausia.
Vieną dieną, eianant prie jūros Linas paprašė Solvitos užsimerkti.
-Ar tu pasitiki manimi? - paklausė Linas.
-Taip, žinoma, - atsakė Solvita visiškai atvirai.
-Tuomet atsimerk.
Jie stovėjo ant skardžio krašto, o Linas stipriai laikė apkabinęs Solvitą.
-Nagi, ištiesk rankas.
Ji jas ištiesė.
Papūtė švelnus vėjas, kuris pradėjo plaikstyti ilgus jos plaukus.
-Ar matai? Tu tarsi skrendi. Pažiūrėk žemyn. Tu aukštai ore.
-Taip... Aš tikrai skrendu! - džiaugėsi Solvita.
Jie stovėjo taip kelias valandas.
Matė kaip nusileido saulė.
Dangus buvo toks gražus.
Ji niekada nėra mačiusi jo tokio...
-Žinai, - ištarė Linas. - Galėčiau stovėti taip kad ir visą likusį gyvenimą...
-Aš taip pat... - atsakė Solvita. - Tik nepleisk manęs... Nes tu man suteikei sparnus, kurių aš taip troškau... O be tavęs mano sparnai sudegtų saulėje ir aš niekada nebegalėčiau pakilti...

Ledas.

Jis buvo profesionalus čiuožėjas.
Jo atvaizdas puikavosi visuose žurnalų viršeliuose.
Jo šypsena buvo nuostabi.
Visos merginos ėjo iš proto dėl jo.
Jį visuomet matydavai linksmą ir besišypsantį.
Atrodė, kad jo gyvenimas yra nuostabus.
Tačiau taip nebuvo.
Jo svarbiausias žmogus pasulyje mirė.
Tai įvyko vos prieš metus.
Visi žurnalai ir laikraščiai mirgėjo šio siaubingo įvykio pasakojimais.
Jie čiuožinėjo ledu ant tvenkinio.
Jis perspėjo ją, kad ledas dar gali būti per plonas, bet ji tik nusijuokė:
-Ką, bijai? Juk pameni mūsų susitarimą?
-Žinoma pamenu. Tik tu nepamiršk, - šypsodamasis atsakė jis.
Jie nučiuožė į tvenkinio vidurį.
Ji pajuto skilinėjant ledą ir ištarusi "Myliu tave" nustūmė jį.
Slysdamas jis matė, kaip ledas pradėjo skilinėti ir ji žiūrėjo į jį.
Jis negalėjo nieko padaryti.
Jis stengėsi sustoti, tačiau trenkęs galvą į akmenį, prarado sąmonę.
Atsibudo ligoninėje.
-Kur? Kur ji?! - sušuko jis.
-Deje...Ji įlūžo ir paskendo... Mes visi labai Jus užjaučiame, - atsakė seselė.
Jis sėdėjo ir negalėjo patikėti tuo ką išgirdo...
Ji, jo vienintelė... Mirė..?
Paaiškėjo, kad ji net nebandė gelbėtis...
Ji galėjo dar išplaukti į paviršiu...
Tačiau...
Ji nemokėjo plaukti...
Jie buvo susitarę, kad jei jis pačiuožinės su ja ant to tvenikinio, ji išmoks plaukti.
Ji neišpildė pažado...

Taip... Praėjo jau metai, ir, atrodytų, jis nesileido palaužiamas ir gyveno taip kaip gyvenęs...
Prieš kameras jis visada būdavo linksmas, tačiau kai likdavo vienas...
Jo gyvenimas jam atrodė toks betikslis...
Kiekvieną dieną jis čiuožinėdavo.
Tik čiuožimas jam padėdavo apie viską pamiršti.

Vieną vakarą jis parklupo ant ledo.
Jis buvo išsekęs.
Nebegalėjo pakelti nei rankų, nei kojų.
Klūpėjo taip valandą.
Ir žiūrėjo į dangų.
Staiga pradėjo snigti.
Didelėmis snaigėmis.
Snaigės krito lėtai... Labai lėtai...
Staiga pakilo sukūrys.
Ir jis pamatė...
Pamatė ją, čiuožiančią ledu.
Jos juodus plaukus kedeno vėjas.
Ji čiuožė ir čiuožė.
O jis žiūrėjo į ją ir negalėjo patikėti savo akimis.
Ji buvo taip arti, pasiekiama ranka...
Jis ištiesė ranką link jos...
Ir staiga... Vėl pakilo sūkurys ir ji dingo.
Jis klūpėjo ir žiūrėjo...
Kai staiga pribėgo jo sesė:
-Ką tu čia veiki? Juk tu sušalsi! Eime namo. Greičiau.
Jis linktelėjo galva ir atsistojo.
Neištarė nė žodžio ir žiūrėjo tuščiu žvilgsniu.

Jis grįždavo ten kiekvieną dieną ir čiuoždavo kol išseks tik tam, kad pamatytų ją.
Tą vienintelę, be kurios negali gyventi...
Jis sėdėdavo ten ištisas valandas, tikėdamasis ją išvysti.
Dar vieną, paskutinį kartą...
Jis tetroško ištarti kaip karštai ją myli.
Ir, kad be jos jo gyvenimas beprasmis...
Tačiau ji nepasirodė...
Nė karto...

Jis nebegalėjo ištverti vienatvės ir tuštumos širdyje...
Nusprendęs, kad gal pavyks pamatyti ją ant to tvenkinio, kuriame ji įlūžo, tuoj pat nuvažiavo ten.
Tai buvo nuošalus tvenkinys netoli miško.
Jis apsiavė pačiūžas ir nužiuožė į ledo vidurį.
-Kur tu? Kur tu?! Kodėl nepasirodai man? - šaukė jis. - Tu man vienintelė gyvenime. Aš negaliu gyventi be tavęs! Jei tu neateisi pas mane, tai pasiimk mane pas save!
Jis parklupo.
Ašaros bėgo jo skruostais.
Staiga ledas pradėjo lūžinėti.
Jis jautė, kad reikia nešdintis, nes kitaip įluš, tačiau to nedarė.
Jis klūpojo ir laukė, kas atsitiks toliau.
Ledui įlūžus jis pradėjo grimzti.
Jis žiūrėjo į dangų.
Iš vandes gilumos jis atrodė toks tolimas.
Saulės spinduliai vos pasiekė tvenkinio dugną.
Jis gulėjo ten ir žiūrėjo.
Staiga jis ir vėl pamatė ją.
Ji siekė jo.
Jis apkabino ją ir ištarė:
-Daugiau niekada tavęs nepaleisiu. Myliu tave.
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai.
Radę jo kūną, gelbėtojai nesuprato kaip jis galėjo įlūžti.
Ledas buvo pakankamai storas, kad išlaikytų jį ir dar kelis žmones...

Nebilys

Ji ėjo senai pažįstama gatvele namo.
Švelnus vasaros vėjas kedeno jos šviesius plaukus.
Jos žvilgsnis buvo liūdnas ir tuščias, žvelgiantis į tolį.
Ji nebuvo populiari ir neturėjo draugų.
Muzika buvo vienintelė jos draugė.
Vos tik grįžusi namo, ji nubėgo prie fortepijono.
Tai buvo didžiausia jos aistra.
Ji grodavo valandų valandas.
Mocartas, Bethovenas, Bachas...
Visi kompozitoriai jai buvo žinomi.
Visi jai patiko ir visais ji žavėjosi.
Ji sėdėjo ir žiūrėjo į klavišus.
Ji niekaip negalėjo apsispręsti ką groti.
Gal Bethoveno „Elizai“?
Ne... Per daug žinoma...
Gal Šuberto „Ave Marija“?
Ne... Ne tokia nuotaika...
Ji sėdėjo ir galvojo, tačiau niekaip neapsisprendė ką groti...
Taigi nusprendė tiesiog groti tai kas ateis į galvą.
Ir pradėjo groti.
Ji buvo tokia įsijautusi...
Praėjo kelios valandos.
O ji grojo ir grojo...
Mama pertraukė ją:
-Ar nepavėluosi? Juk jau po pusvalandžio tu turi būti muzikos pamokoje.
Grojimas nebuvo vienintelis jos talentas.
Jos atmintis taip pat buvo labai gera.
Tad greitai užrašė viską ir išbėgo į pamoką.
Mokytoja vėlavo, tad ji nusprendė pabaigti savo kūrinį.
Ji atsisėdo prie pianino ir pradėjo groti.
Mokytoja jau norėjo atidaryti klasės duris, kai išgirdo nuostabią muziką sklindančią iš jos kabineto.
Pravėrusi duris pamatė kaip ji grojo.
Mokytoja stebėjo kol ji baigė groti.
Tuomet įėjo į klasę ir paklausė:
-Kieno šis kūrinys?
-Na...
-Šopeno? Ne... Čia ne jo stiliaus kūrinys... Gal Vivaldžio?
-Ne... Tai...Tai aš sukūriau... – nedrąsiai prisipažino ji.
-Tu? – nustebo mokytoja.. - Aa... Tikrai nuostabus kūrinys... Žinoma, reiktų šiek tiek dar padirbėti, bet šiaip jis tikrai nuostabus... Kaip tu jį pavadinai?
-Dar nesugalvojau pavadinimo... Bet galvoju apie „Nebilys“.
-Taip... Tikrai tinkamas pavadinimas... Žinai, manau, kad tu turėtum jį pagroti artėjančiame talentų konkurse. Jis vyks po mėnesio. Manau, kaip tau, laiko yra pankankamai.
-Na... Nežinau... Juk aš nesu verta...
-Nenuvertink savęs. Juk npabandžius nesužinosi. – nusišypsojo mokytoja.
-Na gerai... Aš pamėginsiu...
Ir ji grojo dar dažniau ir ilgiau.
Ji norėjo, kad kūrinys būtų idealus ir visi įsivaizduotų tai, ką įsivaizduoją ji, grodama šį kūrinį.
Jis buvo apie nečiulbantį paukštį, gyvenantį nevilties pilname pasaulyje.
Jis stebėjo kitus paukščius, čiulbančius tą pačią meodiją kiekvieną dieną.
Jis galėjo bet kada jiems pritarti, tačiau jis norėjo čiulbėti tai, ko niekas kitas nėra čiulbėjęs.
Kiti paukščiai juokėsi iš jo, ir sakė, kad jis nemoka čiulbėti.
Bet jis nesiruošė čiulbėti bet ko.
Jis laukė ir laukė.
Tupėdavo tame pačiame kaputyje ir laukė.
Jis laukė, kol jo nuostabi giesmė išsiverš iš jo smulkaus snapelio.
Ir vieną vakarą, kai visi paukščiai jau tupėjo savo lizduose ir slėpėsi nuo lietaus, jis pajuto, kad jau laikas.
Laikas jo nuostabiajai giesmei pasklisti po pausaulį.
Jis atsitūpė ant aukščiausio medžio ir sučiulbo.
Ta giesmė buvo tokia nuostabi...
Ji pasklido po visą pasaulį.
Visi ją išgirdo... ne, pajuto visa širdimi.
Ją sučiulbėjęs paukštelis nukrito.
Ta giesmė buvo jo siela, kurią turėjo paskleisti po visą pasaulį.
Giesmė buvo pavadinta meile.
Ji visiems suteikė vilties ir pasaulis nušvito naujomis spalvomis.

Atėjo talentų konkurso diena.
Salėje buvo daugiau nei šimtas žmonių.
Ji taip bijojo...
O jei jiems nepatiks..?
Jei jie nesupras šio kūrinio esmės..?
Gal reiktų bėgti, kol dar nevėlu..?
Ne, mano mokytoja tiki manimi.
Aš negaliu jos išduoti.
Atėjo metas jos pasirodymui.
Ji atsistojo, pristatė savo kūrinį, nusilenkė ir atsisėdo prie fortepijono.
Švelniai perbraukė pirštais per klavišus, kad visus juos pajustų.
Ir pradėjo groti.
Ji įsivaizdavo tą paukštelį ir jo istorija.
Ir ne tik ji viena.
Visi sėdintys salėje tai matė.
Jie matė...ne, pajuto visą jo istoriją.
Kai ji atsistojo ir nusilenkė, visi plojo jai net atsistoję.
Visi dėkojo jai už tą nuostabų ir šiltą jausmą širdyje, kurį suteikė paukštelio giesmė.